Košmarai, ateinantys atsibudus.

spalio 3, 2008

Kartais, esant ypatingai blogai nuotaikai, kas nors tave pralinksmina – tada pajunti, kad būseną gali pakeisti labai nesunkiai. Toks pojūtis labai kelia šypseną, nes taip pat pajunti, kaip kažkas viduje laikosi tos blogos nuotaikos – kažkas, kam patinka taip jaustis, nes tai suteikia vienų ar kitų paliusų. Tada gali nesunkiai nuspręsti, ar iš tikrųjų nori jaustis blogai, ir aiškiau, nei bet kada, matosi, kad nuotaika ir savijauta yra pasirenkama sąmoningai ir pasąmoningo laikymosi grandinėles rasti ir nutraukti nėra sunku.

Bet kartais būna dienų, kai jautiesi be galo blogai, ir tai kyla iš pačių giliausių tavo asmenybės gelmių. Tada nėra jokių grandinių, kurias galėtum rasti ir nutraukti, neveikia jokie sąmoningi pasirinkimai. Šis jausmas užpučia visas ugnis, degančias širdyje, užgesina spindesį akyse ir gyvybę judesyje. Vietoj to viską nukloja šaltas abejingumo, skausmo ir pykčio speigas. Mintyse nepaliaujamai sukasi mintys, kurių geriau nebūtų, ir vaizdai, kurių nenorėtum matyti. Ankstesni saugikliai, saugodavę nuo pasidavimo nebeveikia – tyliai snaudžia prisiminimai apie chirurgiją, vidinis vėjas virsta dulkėmis, o žmonės, kurių norisi šalia tokią akimirką šalia nėra.

Sukasi vaizduotės kuriami vaizdai apie karštas naktis telefono žinutėse ir siautėja bejėgiškas pyktis, sakantis, kad tai ne tik ne praeitis, bet ir vyksta šį patį vakarą, šią akimirką.

Nuo to norisi pabėgti, bet realybė tvirtai išlaiko savo pozicijas. Vėl aktualūs tampa nightwish’ai, ir savijauta kiekvieną akimirką primena apie save. Sparnai guli šlapi ir negyvi, o dangus – šaltas ir svetimas. Paguodos žodžiai kelia tik pyktį, o košmarai miegant nė iš tolo neprilygsta košmarams atviromis akimis. Vaikštai po miškus ir kauki vilku, vienas prakeiktųjų, vienišesniu už tuos kitus.

Ką gi – greičiausiai ir to reikia gyvenime.

2 atsakymai to “Košmarai, ateinantys atsibudus.”

  1. gyvulys said

    Ech, nebutumem zmones, jei visko taip nekomplikuotumem🙂

  2. G said

    “Padovanok prieš išvažiuodamas man Balta Drobulę ir paskutinį Lizdeikos ridenamą ant nekaltos lietuvaitės pamatų akmenį:
    priglaus po Meilės šiltai ir jaukiai ant tvirto peties pasmaugtą sielą,
    net mintys visos tilps – Jų nebėra.

    Bet mane vis dar persekioja šviesos drugiai.
    Ir ilgesį keliantys [jų sparnų] kvapai. ”

    iki. kol pasveiksim.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: