Let’s be honest now, shall we?

vasario 6, 2009

Šis įrašas iš tikrųjų yra laiškas vienam nuostabiam žmogui. Žmogui, kuriam tiesą sakyti pradėjau pirmiau, nei sau ir kurį aš labai vertinu dėl to, kas Jis yra, o ne tiktai dėl to, kas Jis yra man, ar kas su Juo esu aš. Bent jau tikiuosi, kad tam pakankamai suprendau, o ne meluoju nei sau nei kitiems. Kiek žinau – tikrai ne.

Tačiau taip jau yra, kad bendraudamas su tuo žmogumi ir pats tapau tikresniu ir autentiškesniu, pradėjau tikėti savimi, kitais ir gyvenimu, gavau žvilgtelti toliau savo horizonto, pamatyti kokių vėjų esama šiuose gyvenimuose ir sustingti iš susižavėjimo ir noro įpūsti savo bures kuo nors nemažiau galingu ir svaigiu. Tai nepalieka man ramybės ir neleidžia būti tuo, kuo esu, nepabandžius tapti tuo, kuo galiu būti.

Už ką aš šiam žmogui, o taip pat už nuostabią, šiltą, gyvą ir labai brangią – metaforiškai, nors retsykiais (ypač prisimenant kai kuriuos mano pažadus :D) ir tiesiogiai – draugystę esu labai dėkingas.

Šįkart tai yra dienoraščio įrašas, nes norėjau, kad jis atsirastų čia, kur ir aš ar kiti man artimi žmonės galėtų jį paskaityti. Bet iš esmės tai yra laiškas sau, ir tam žmogui apie save, kažkas iš širdies ir tikėjimo. Tam žmogui aš pasakiau, kad šis laiškas skirtas Jam, bet nėra visų kitų reikalas – kas tas žmogus yra🙂. 

All that said, prašau su juo elgtis švelniai ir su pagarba. Bet kokius atsainius komentarus trinsiu neįspėjęs ir per daug nesijaudindamas dėl nuomonės laisvės ar panašių dalykų.

Laiškas parašytas vienu atsikvėpimu ir neredaguotas. Galbūt tik vėliau patikrinsiu gramatiką.

***

Jei galėčiau susitikti su kažkuo, kas galėtų atsakyti į bet kokį klausimą – tarkime Buda, ar Dievu, ar savimi pačiu iš ateities – jei turėčiau penkias minutes su jais, paklausti tai, ką noriu paklausti, iš didelio klausimų sąrašo išsirinkčiau vieną klausimą. Kodėl aš nelaimingas ir kaip galėčiau tapti laimingas? Kodėl anksčiau, nesvarbu kas su manimi vykdavo, aš galėdavau pasakyti, kad esu laimingas? Ir kodėl taip nebėra? Kas būtent pasikeitė? Ir kaip, po velnių, tai gražinti atgal?

Įvairūs žmonės turi įvairius dalykus. Vieni turi religiją/tikėjimą, kiti – savo ‘happy ever after’, treti – svajonę ar svajones, dar kiti – pragyvenimą, išsimaitinimą ir išmaitinimą, galų gale – mylimą žmogų, kuriame mato savo gyvenimo prasmę. Ko trūksta man?

Pradžiai galiu paeiliui atmesti prieš tai esančius dalykus.

Religija: kažkada seniai tikėjau, kad yra kažkas, kas mane girdi, kai reikia, bet tai gana greit pasikeitė. Greit susižavėjau pasauliu be Dievo ir galų gale liko tik tolima jo galimybė kažkur fizikos srityse, kurių mes dar nesuprantame, visokios ant sulenkto kelio padarytos fantastinės ‘mąstančios visatos teorijos’. Ir visame tame seniai neliko vietos (nelabai prisimenu, kad jos išvis būtų kada buvę) tokiems dalykams, kaip kažkokiam garbinimui, liturgijai, ‘iš aukščiau’ nuleistiems moralės ir etikos kodeksams, juolab kokių nors prigimtinių nuodėmių ar ‘dieviškojo plano’ savokoms – tai visiškas absurdas, apie kurį greičiausiai dar kada parašysiu, nes tai gana įdomi tema. Apmąstymus šia tema neseniai atgaivimo Richard’o Dawkins’o mintys.

Su tikėjimu panašiai – vienintelė to liekana yra požiūris, kad gyvenimas neužkrauna problemų didesnių, nei žmogus gali panešti, kad jis turi savotišką jumoro jausmą ir iš esmės jo vaidmuo mano gyvenime (taip sakant) – versti mane tobulėti ir tapti sąmoningesniu, vis labiau savimi. Iš pradžių švelniai, bet kuo ilgiau man nepavyksta į kažką atkreipti dėmesio, tuo akivaizdžiau. Manau, akivaizdu, kad tai tiesiog pasaulėžiūros modelis, padedantis į gyvenimą žiūrėti su šypsena, jumoru ir iš pasitaikiusių situacijų ir gyvenimo srovių pasidaryti iššūkius ir galvosūkius, o ne kažką, dėl ko aimanuoti. Tai mano siekiamos asmenybės projekcija į gyvenimą ir neapsimetu, kad tame yra kažkas antgamtiško.

Happy ever after – tai vieno man artimo žmogaus sąvoka, kurį Jam reiškia tai, ką reiškia Jam ir niekam kitam, ir iš pagarbos tam aš nepretenduoju į kompetenciją šičia. Turbūt savo Happy Ever After aš neradau, kas, ko gero, ir yra tai, apie ką aš apskritai rašau visą šitą…

Svajonė ir svajonės. Mano kelios pagrindinės svajonės yra: išskristi į žvaigždes – kaip iš Žvaigždžių Karų “kada nors aš pabūsiu visose planetose danguje”, su visu priklausančiu bagažu – tolimojo kosmoso grožiu, bendravimu su pačiomis keisčiausiomis ir neįmanomiausiomis būtybėmis, plečiant savo suvokimą apie egzistenciją ir skirtingos jos suvokimo būdus ir panašiai. Šansai? Nu kaip…

Toliau – chirurgija. Kažkada labai norėjau būti chirurgu. Nuo pat tada, kai dar būdamas nedidukas perskaičiau apie pirmąją širdies persodinimo operaciją Lietuvoje, konkrečiai – širdies chirurgu. Baiginėjant mokyklą tai užmiršau, liko tik noras “bent jau apsilankyti operacinėje”. Ką gi – mano noras išsipildė. Kaip žaibui iš giedro dangaus trenkus, dviejų nuostabių žmonių dėka atsidūriau ne kur kitur, o Širdies chirurgijos centre, operacinėje ir stebėjau mažyčio vaikučio operaciją. Nors apie tai svajojau, bet maniau, kad geriausiu atveju pavyktų pamatyti kokią nors apendektomiją. Nuo to įvykio, ko gero, iki šiol esu truputį apsvaigęs. Tačiau, kad ir kaip gražu tai būtų, jaučiu, kad šitos svajonės nešamas entuziazmas jau beveik išsunktas – kiek laiko galima gyventi vien ja?.. Mane per ilgai motyvavo vienintelis dalykas – sau pasakyti “ko aš čia panikuoju – palyginus su situacijomis, kuriomis susidoroja chirurgai…” Iš tikrųjų – tai yra žmonės, kuriuos aš be galo gerbiu ir apskritai profesija, apgaubta dramatiškumo ir grožio, bet jaučiu, kad man to neužtenka. Aš noriu turėti šeimą, pomėgius ir panašiai, o tai suderinti su chirurgija sugeba tik ypatingi žmonės. Ir nors aš nesijaučiu viduditybe (nors panašu, kad keliauju link to ekspresu), nesijaučiu ir tiek ypatingas. Plius, kažko šitam keliui trūksta… Ko gero, galima pasakyti, kad tai yra tai, ko aš galėčiau norėti, bet ne tai, ko aš TIKRAI noriu.
Koks skirtumas, ką apie tai galvoja mano šeima, ar juo labiau visuomenė. Nors skola jiems man visalaik būdavo pabrėžiama, nemanau, kad atėjau į pasaulį tam, kad būčiau tuo, kas jiem patiktų.

Apie pragyvenimą aš išvis patylėsiu – tie, kurie tuo apsiriboja, mano manymu, kažko nesupranta ar nenori suprasti – tokioje dėžutėje jiems sėdėti saugu ir patogu, bet aš saugiai gal geriau pasijausiu mylimo žmogaus glėbyje, bet ne gyvenime, kuris nieko nevertas. Pragyvenimu užsiima medžiai – daro tiek, kiek jiem reikia, kad išgyventų. Bet žiū, netgi jie gamina deguonį ir tuo prisideda prie pasaulio gyvavimo. Kitaip negu kai kurie žmonės. Net jei išmaitini šeimą, tai yra gražus, bet bazinis dalykas – būtina, bet nepakankama. “Aš išmaitinu šeimą.” – nu gerai, tu geras tėvas (bendrąja prasme – tėvas arba motina). O koks tu žmogus? Beje, tos informacijos net nepakanka pasakyti, kad tu geras tėvas. O gal tu visiškai jo nesupranti ir nepripažįsti kaip atskiros, mąstančios būtybės ir laikai ją savo nuosavybe. Taigi, “aš išmaitinu šeimą” ir reiškia “aš išmaitinu šeimą”.

Mylimas žmogus: nesuprantu žmonių, kurių gyvenimo prasmė yra kitas žmogus – tiek mylimasis, tiek vaikas. Mylimas žmogus yra kelio pradžia, o ne pabaiga – “klajoję atskirai jie susitiko ir keliauja dviese”. Tavo gyvenimas pasikeičia visiškai ir negrįžtamai ir… na, ir kas? ir eini toliau. Tik dviese. Kitoks. Emm… o kur tas toliau?
Tas pats su vaikais – pagimdai vaiką, gyveni dėl jo, miršti, vaikas pagimdo savo vaiką, gyvena dėl jo, miršta, ir t.t. it t.t. ir be galo. Visiška nesamonė. Rūšies pratesimas kažkam gal ir pakankamas gyvenimo tikslas ir prasmė. Ne man. Vaikas – puiku, galimybė paleisti į pasaulį asmenybę, tyrinėjančią, galvojančią, jaučiančią, kuriančią kažką, gyvenančią… Tokią kaip aš. Ir ką? Ir vien dėl to, kad šita asmenybė paleis į pasaulį dar vieną asmenybę, kuri bus šiokia ir anokia visokia super ir vėl vien tam, kad pagimdytų dar…? Nemanau – tiek mano, tiek mano vaiko gyvenimo tikslas turėtų būti kažkas daugiau, nei prasitesimas. O ir ko prasitesimas, jei ten nieko nėra? Gyvenu dėl vaiko, tad neturiu savo gyvenimo vien dėl to, kad mano vaikas irgi neturėtų savo gyvenimo, nes gyventų tik dėl vaiko? Ką mes čia tęsiam? Begalinius tėviškus jausmus, karta po kartos, kurie yra nuostabūs, bet nepakankami?

Ir taip toliau ir panašiai.

O aš turiu… ką? Puikią galvą ant pečių, kuri nebenori nieko ieškoti, patrauklumą, kuris yra ginčytinas ir malonus, puikią intuiciją, kuri sako, kad slystu žemyn.

Dabar lieka nebent valios pastangomis išsirauti save iš čia, apsidairyti kas yra pasaulyje (kas būtų velniškai įdomu, bet net to neprisiverčiu padaryti) ir galbūt rasti kažką, kas mane vėl uždegtų, priverstų skristi tolyn ir aukštyn, lėkti greičiau nei bet kuris lenktynininkas, nerti giliau, nei bet kuris naras ir gyventi laimingiau, nei bet kuris Buda…

Kartais jaučiu savyje pulsuojant galingą srovę susidomėjimo ir susižavėjimo pasauliu, savimi ir gyvenimu, tikėjimą galimybių neribotumu, visatos grožiu ir tuo, kad mano gyvenimas bus fantastiškiausias iš visų, kuriuos gyveno visi ir visur. Bet su laiku visa tai dengia vis storesnis voratinklių ir dulkių sluoksnis, pro kurį jau seniai reikia kirstis kelią nežmoniškomis pastangomis, o jis tik tvirtėja.

Bet atsigręžiant į savo pasaulėžiūrą, kurią kartais užmirštu, nes jos per sunku laikytis, galbūt tai yra būtent toks iššūkis, kuris atitinka mano galimybes šią akimirką šioje situacijoje, kurį sviedžia gyvenimas, nes jau pakankamai subrendau jį įveikti?

Moksliškai – visiška nesamonė. Bet juk mokslas ne viska žino. O gal iš tikrųjų aš esu daugiau, negu numanau (kaip ir mes visi, ko gero), ir pats kažkur giliai žinodamas, kad jau atėjo laikas, įmečiau save į tokią situaciją?

Juk mano pasaulėžiūra ir yra tokia, kadangi man geriausiai ir tinka, nes būtent taip gyventi aš noriu, ar ne?

Tokia mintis gražiną šypsneną į žvilgsnį ir įgalina keliauti toliau.

Ką gi – keliaujam toliau…

Vienas atsakymas to “Let’s be honest now, shall we?”

  1. G said

    Geras irasas. Linkejimai Zmogui ir sekmes keliaujant toliau.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: