Apie sprendimą gyventi.

gegužės 27, 2009

Niekada nei kruopelytės nebetikėsiu, girdėdamas, kad žmogui gyventi neleidžia kažkas iš šalies – ar tai būtų žmonės, ar aplinkybės, ar kad ką nors ciniku padarė būtent gyvenimas. Tai yra paprasčiausia nesąmonė. Visada taip galvojau, o dabar, kai pats po truputį tampu ciniku, ir sugebu blaiviomis akimis matyti kas vyksta ir kaip tai vyksta, atsigręžti ir suprasti – kaip tai prasidėjo, dabar mano įsitikinimas dar labiau sustiprėjo.

Tai prasideda nuo pasidavimo kitiems. Kai nutildai tą tikrovės balsą savyje ir nueini kito žmogaus nurodytu keliu. Tada po truputį imi daryti lengvesnius sprendimus, nei norėtum, ir vis protingesnius pateisinimus, kurie įsigudrinus, netgi neskamba kaip pasiteisinimai. Taip po truputį atimi iš savęs viską, kas daro tave laimingu. Galų gale netgi iš anksto žinai, kad bet kuris sprendimas ištirps patingėjime, aplinkybėse ar nesiryžime. Pradedi nebetikėti savimi. Ir su laiku pradedi manyti, kad visi kiti elgiasi taip pat.

Kai nori į kairę, pasuki į dešinę. Kai nori judėti, lieki stovėti. Nutildai savo istorijos balsą, kuris vis slopiau klykia tau: “ką darai!!?”

Tam reikia netgi daugiau valios pastangų, nei daryti priešingai. Nors pats esu toks, bet iki šiol nežinau, kodėl žmonės taip daro. Tik žinau viena.

Nėra tame aplinkybių. Tik melas sau ir pasidavimas po pasidavimo. Ir tada – herojiška mentalinė gimnastika, sukuriant didžiulę istoriją – beveik visą fiktyvų gyvenimą, bandant tai paaiškinti.

Bet vistiek juk nei vienas giliai širdyje tuo netikime.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: