Penktadienio rytas

lapkričio 26, 2010

Ankstyvas, nuostabiai pilkas ir šlapias penktadienio rytas, keliaujant į miestą su viena įdomiausių man žinomų užduočių – pasidaryti rentgeno nuotrauką poliklinikoje.

Beje, šiame sakinyje bent perpus mažiau ironijos, nei atrodo. Aš iš tikro labai mėgstu tokius rytus – tiek tokius ankstyvus (7.30), tiek tokio tipo (velyvas rudenžiemis, apsnigtų mašinų eilės, pilkas ir šlapias miestas, jaukiai ir kiek ankštai apspaustas rūko ir storos debesų paklodės, kurią įdomu stebėti kartais pastebint, kad ji iš tiesų nėra monotoniškai pilka, o kupina pačių įdomiausių konstrukcijų), tiek populiuotas tokių žmonių (visi be išimties iš pažiūros susinervinę dėl šalčio, užsimiegoję ar atvirkščiai – nelaimingai nemiegantys tokioje ankstybėje, kai kurie gal iš esmės laimingi, bet nei pas vieną dar nepastebėjau atsakomosios linksmumo kibirkštėlės akyse. Gal poliklinika – tiesiog ne ta aplinka tam?).

O lankytis poliklinikoje… kai nėra eilių – ne pats didžiausias blogis, kokį galėčiau sugalvoti. Juolab, kad jei nereiktų čia, pats greičiausiai neprisiversčiau atsikelti taip anksti.

Tiesa, į polikliniką mane nuvežė tėtis, skambant Ugly Kid Joe – Cats in the Cradle. Man visą kelią (10-15min.) buvo įdomu, ar jis jaučia šios dainos teksto ironiją tevo ir sūnaus santykiuose apskritai, ir mūsų santykiuose konkrečiai.

Toliau – neskybantis rytas poliklinikoje, malonus paplepėjimas su… rentgenologe, turbūt. Man visada įdomūs žmonės, kurie savo noru pasirenka tokias keistas specialybes. Galbūt todėl, kad atrodo jog niekas tokių specialybių savo norų negalėtų rinktis🙂.

Ir dar truputį vėliau – ramus atsisėdimas namie, grįžus 8.15 ryto. Kaip visada, tokiais ankstyvais rytas mane apninka daugybė minčių, kurias galima būtų pavadinti filosofinėmis, turint omeny jų pobūdį, bet ne praktinį pritaikymą.

Kažkada mėgdavau vėlyvus vakarus ir ankstyvus rytus. Po to, kai teko gauti į akį užpraeitą vasarą vėlų vakarą, labiau pamėgau ankstyvus rytus🙂.

Nežinau, ar ryte geriamas vynas tiek pat skanus, kiek vakare, bet šįryt jaučiausi tarsi gerčiau kuklų, bet sentimentus keliantį ir savotiškai itin malonaus skonio vyną.

Paralelės su kavos puodeliu esant tuščiam skrandžiui kažko nekyla.

Grįždamas, autobuse atsiverčiau gerą knygą. Tokiam ankstyvam rytui, kai nervinė sistema dar jautri, šarvai ir įvairūs gynėjai dar krapštosi akis, kvėpuoja rytiniu oru ir geria kavutę (jiems tuščias skrandis to daryt kažkodėl netrukdo…) ir esu emociškai paveikiamas, šios knygos turinys yra labai tinkamas, o pavadinimas – tiesiog puikius: “Nerimas”.

Žodžiu, geras rytas. Būtų gerai jo nesugadinti pernelyg ilgam prisėdus prie kompo.

Vienas atsakymas to “Penktadienio rytas”

  1. Ramune said

    Rytinis vynas skambėjo ypatingai. Kaip ir visa kita netradicinio ryto dalis. Kas jei dieną ir sugadinta bus? Juk rytas vis tiek visada liks nepakartojamas🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: